Biržuose – susitikimas su Lietuvos socialinių darbuotojų bendruomene
Ankstų saulėtą kovo 28-osios rytą Lietuvos socialinių darbuotojų asociacijos ir jos prezidentės Dianos Stankaitienės kvietimu Europos Parlamento narys Leonidas Donskis išskubėjo į Biržus. Čia Radvilų laikus menančioje Biržų pilyje šalia Širvėnos ežero vyko tarptautinė mokslinė-praktinė socialinio darbo specialistų konferencija „Tolerancijos ir kompromisų paieškos multikultūrinėje visuomenėje“.
Konferencijos dalyvius sveikindama Biržų rajono savivaldybės merė Irutė Varzienė taikliai pastebėjo, kad Biržai – itin tinkama vieta diskusijoms ir apmąstymams tolerancijos tema. Mat šiame Šiaurės Lietuvos mieste šimtus metu ieškodami bendrabūvio formų šalia gyveno įvairių religijų ir tautų atstovai, o ir šiandien veikia net penkios skirtingos religinės konfesijos. Merė konferencijos dalyviams renginio metu linkėjo pasisemti įkvėpimo tolimesniems darbams bei nors trumpam pamiršti kasdienes praktines problemas.
Šį palinkėjimą realybe netrukus pavertė Leonidas Donskis savo įvadiniu konferencijos pranešimu „Tolerancija kaip nuolatinė žmonijos pastanga“ pakvietęs reabilituoti šiandien galbūt per dažnai vartojamą ir infliaciją patiriantį tolerancijos terminą. Konferencijos auditorijai filosofas ir idėjų istorikas priminė kelias žmonijos dramas, įamžintas nemariuose William Shakespeare ar Miguel de Cervantes kūriniuose, kurios stulbinamai aktualios ir mūsų laikais. Literatūros klasikai puikiai suprato, kad didžiausios įtampos žmonijai kyla tuomet, kuomet atsiduriama kryžkelėje. Tokiose istorinėse situacijose aiškiausiai buvo suvokta ir tolerancija.
Žvelgiant istoriškai moderniosios tolerancijos lopšiu galima vadinti XVI a. Nyderlandus bei Utrechto uniją. Šiuo dokumentu uždraudžiama persekioti tikėjimo pagrindu, religinė diskusija atskiriama nuo politinės galios, bažnyčia – nuo teismų. Žinoma, jokiu būdų negalima teigti, kad anuomet tolerancija tapo visuotinė – kiekviena epocha turėjo savo tabu.
Pasak L. Donskio, tolerancijos kaip nuolatinės pastangos siužetai niekur nedingo ir šiandien tebėra ne mažiau aktualūs. Vieną vertus, mes gyvename laimingais laikais, kai neberengiamos raganų medžioklės. Tačiau isterijos, nepakantumo bangos kitokiems kyla ir šiandien. Tolerancija – tai nesibaigiantis procesas, kuriame negalima žmonių skirstyti į amžinai tolerantiškus ir tuos, kuriems gebėjimas toleruoti apskritai neduotas. Visada ir kiekvienas turime savęs tobulinimo, savikorekcijos galimybę, kuria galime ir privalome naudotis.
Baigdamas savo pasisakymą Leonidas Donskis kvietė susirinkusiuosius nepainioti tolerancijos su abejingumu ir prisiminė savo mokytoją Vytautą Kavolį, tolerancija vadinusį savo dogmos sustabdymą prieš kito žmogaus ereziją, o abejingumu – tiesiog patologiją.
