Donskis: Briuselis, gegužės 25 diena, 11 val.
Vyksta jungtinis Europos Parlamento Vystomojo bendradarbiavimo komiteto ir Moterų teisių bei lyčių lygybės komiteto posėdis. Jo tema gan slegianti – lytinis smurtas konfliktų zonose, ypatingą dėmesį suteikiant situacijai Kongo Demokratinėje Respublikoje. Pirmoji kalba Margot Wallström, Jungtinių Tautų Ypatingoji Atstovė lytinio smurto konfliktų zonose klausimais. Žinoma, daugiausia ji kalba apie Kongą – šią buvusią Belgijos koloniją. Belgijai tenka europinėse institucijose akis į akį susidurti su dalimi savo atgrasios kolonijinės politikos paveldo. Ne pirmą ir ne paskutinį kartą. Taip jau nutinka, kai tik prabylama apie Ruandą ir Kongą.
Nieko kito ir negalima tikėtis: Konge vyksta makabriškas moterų naikinimas, kurį aš jau ne kartą įvardijau kaip patį tikriausią feminocidą – masinį moterų žudymą, prievartavimą, jų fizinės ir mentalinės sveikatos pakirtimą ir žmogiškojo orumo sunaikinimą. Konge ne kartą lankėsi ir moterų orumo bei solidarumo atstatymo idėjas skelbė JAV dramaturgė, socialinė aktyvistė feministė Eve Ensler, pjesės Vaginos dialogai autorė. Bet, laimei, Konge veikia ne vien vakariečiai. Esama ten ir vyrų humanistų bei apskritai baisią padėtį blaiviai suvokiančių vietos žmonių. Vieną iš jų susitikime aš ir išvystu.
Po ganėtinai standartinės ir prognozuojamos JT atstovės kalbos tyliai prabyla įspūdingas žmogus. Tai Denisas Mukwege, Bukavu miesto Panzi ligoninės ginekologas. Jis jau tapo pasauline figūra, Europos Parlamente man ne kartą teko girdėti apie šį Kongo gydytoją humanistą, gydantį sunkiai traumuotų moterų kūnus ir sielas. Prieš dvejus metus Denisas Mukwege ALDE grupės buvo nominuotas Sacharovo premijai gauti. Labiau žmogaus teisių ir laisvės gynėjams, o ne humanistams skirtos Sacharovo premijos jis negavo, bet yra tapęs daugybės garbingų tarptautinių apdovanojimų laureatu.
Mandagiai ir tyliai kalbantis afrikietis medikas, neretai vadinamas Bukavu angelu, priverčia suklusti visą salę. Žmonės nuščiūva klausydamiesi gydytojo, kurio paprasta kalba kaip dangus nuo žemės skiriasi nuo neretai patetiškos, save, savo partiją ar frakciją iki absurdo sureikšminančios ir perdėtos politikų kalbos. Ne mažiau ji skiriasi nuo medinės, negyvos, išoriškai teisingos, bet nieko neteigiančios ir nesakančios, tik nuo galimų išorinių kliūčių atsišaudančios, noli me tangere (lot. k. nelieskite manęs) prašančios Europos Komisijos biurokratų kalbos.
O realybė veriasi šiurpi. „Atmeskite nevykusią idėją, kad masiniai prievartavimai yra Kongo kultūros dalis“ – sako Mukwege. „Joks tai kultūros reiškinys. Tai – karo pasekmė. Nužmoginanti ir sielą iš žmogaus atimanti pasekmė“. Anot jo, neverta galvoti, kad tai metafizinio blogio apraiškos. Mes čia susiduriame su labai racionaliomis ir paprastomis (nuo savęs pridursiu – todėl dar didesnį siaubą keliančiomis) konflikto priežastimis.
Priežastys – mineralai, kurių turtingos yra kaip tik tos Kongo teritorijos, dėl kurių kariauja ir smurtauja kovinės grupuotės (arba gaujos, jei kam norisi stipresnio ir sodresnio žodyno). Lytiniu smurtu ir masiniu prievartavimu užsiimančios gaujos turi savo kovos metodus. Viena iš mineralų teritorijų užkariavimo dalių yra šeimos ir jos struktūros sunaikinimas. Sunaikinimas to, kas leidžia ten gyvenantiems įsišaknyti. O juk nuo jų reikia „išvalyti“ teritoriją ir visas jų šaknis sutraukyti. (Mane tyliai pasiveja Vytauto Kavolio knygoje Nužemintųjų generacija vartotas gražus lietuviškas žodis „nužeminti“ – ne tik pažeminti, bet ir atimti tapatybę išraunant ją su šaknimis iš gimtosios žemės.)
Skamba kaip savo modernia barbarybe baisus projektas – nepakanka nužudyti, reikia atimti dar ir norą gyventi toje teritorijoje. Sykiu pažeminti ir nužeminti. Kur tu grįši, jei atėmė iš tavęs ir tėvus, ir šeimą, ir norą gyventi ten, kur pažemino ir nužudė tavo šeimą? Taip, senąja barbarybe čia net nekvepia. Lygiai kaip tai nėra ir atpažįstamas gentinis noras sunaikinti kitą gentį išžudant vyrus ir iš naujo patiems apvaisinant moteris.
Tokius metodus naudojo Raudonoji armija Karaliaučiuje ir jo krašte, kur buvo masiškai prievartaujamos vokietės moterys (panašūs dalykai vyko ir užėmus Berlyną). Tą patį darė serbai su Bosnijos musulmonėmis – jos buvo masiškai prievartaujamos siekiant ne tik užtikrinti tam tikrą karo ir smurto teikiamų malonumų dozę kareiviams, bet ir perlaužti kitos tautos ir jos tradicijos bei orumo stuburą.
Mane aplanko mintis, kad karo metu gal ir galima suprasti (jokiu būdu ne pateisinti, o tik konstatuoti kaip karo faktą ir suprasti kaip kažką, ko neįmanoma išvengti) žudymą – net jei karas ir jau laimėtas. Tai keršto logika. Bet neįmanoma nei suprasti, nei kaip nors teisinti įteisinto moterų prievartavimo. Bet kokie kultūriniai kodai čia turi būti atmesti. Todėl ir pagalvoju, jog teisė niekada pati viena neišspręs šitos problemos be edukacijos ir universiteto, kuriame tiesos sakymas apie visą neapykantos ir baimės galimybių spektrą persipina su kitų visuomenių ir kultūrų studijomis. O tai visada mažina prietaro ir fobijos galimybes.
„Moterys yra šeimos pamatas“ – ištaria Mukwege. Karas prieš moteris yra visų pirma karas prieš šeimą kaip instituciją, kuri gaujai pavojingesnė už kitą gaują. Iš čia moterų kankinimas ir jų lyties organų žalojimas. Tai karas prieš civilius, kurio esmė – atgrasymas nuo gimdymo, vaikų, bet kokių šaknų, atminties ir noro gyventi apibrėžtoje teritorijoje. Gyventi galima tik ten, kur leidžia tie, kas kontroliuoja šalį arba sritį. Pasirodo, totalitarinė socialinės inžinerijos struktūra ta pati ir Konge, ir Stalino Rusijoje, ir kitose buvusiose bei esamose politinėse tironijose. Tik karas dar labiau viską suardo, deformuoja ir suniekina.
„Gaujos siekia žmoguje sunaikinti susisaistymo su kitais žmonėmis ir savo aplinka jausmą“ – melodinga prancūzų kalba tyliai išdainuoja Mukwege. Suklustu. Dieve, beveik taip juk vadinasi ir mano naujoji knyga anglų kalba, kurioje rašau apie dialogą ir susisaistymą (angl. k. belonging) kaip egzistencinę alternatyvą tyliai ir kone kasdien modernųjį individą ištinkančiai mirčiai, o sykiu ir jį lydinčiam beprasmybės pojūčiui. Taip, šitos naujos mentalinės mirties vardas yra susisaistymo ir bendrystės galių pakirtimas žmoguje.
Žmogų iki beprasmybės ir izoliacijos pojūčių gali privesti ir greitos permainos bei radikalūs kultūriniai pokyčiai. Bet smurtinėse visuomenėse tai daroma visiškai sąmoningai – masinis moterų žudymas, prievartavimas ir žeminimas yra ne kas kita, kaip kova prieš taikių žmonių ryšį. Ryšį, kurį paklusimu ir orvelišku veidą maigančiu kareivio batu sukūrė ne prievartos ir jėgos vertikalė, o meilė ir bendrystės jausmas.
Konge lytiniai nusikaltimai ir prievartavimai skaičiuojami milijonais. Juose anksti dalyvauja ir kariaujantys vaikai – dar vienas makabriškas Afrikos karų elementas. Nuo 10-12 metų vaikai, jau matę savo prievartaujamas ir žudomas motinas bei tėvus, traumuoti nuo pačios vaikystės, niekada nieko kito negrąžins pasauliui, išskyrus tą patį prievartavimą ir smurtą. Iš pradžių už savo tarnybą gaujose jie gauna maisto ir vandens, o vėliau ir moterų. Jie kariauja ir smurtauja dėl fizinio išlikimo, o gaujų vyresnieji juos naudoja kaip karo žoliapjovę mašiną karpyti gyvajai žolei...
Staiga viskas salėje pradeda keistis pagal kažkokį keistą ir nenumatytą scenarijų. Žodis po gydytojo humanisto suteikiamas Kongo ambasadoriui, bet nežinia iš kur išdygęs ir tiesiai prieš jį atsistojęs juodaodis jaunas vyras pradeda jį filmuoti. Ambasadoriui atsisakius kalbėti prieš į veidą nukreiptą kamerą, salėje paprašoma vyriškį liautis filmavus. Pastarasis atsisako šitą daryti. “Jis – karo nusikaltėlis!“ – surinka kitas vyras ir pradeda gėdinti Europos Parlamentą, kad nusikaltėliams ir asmenims, atsakingiems už jų šeimų žudynes, esą leidžiama kalbėti tokioje auditorijoje. Il est un criminel de guerre! – šaižiai kartoja du vyrai, kol sustabdomas posėdis ir jie paprašomi apleisti salę.
- „Atleiskite mums“ – taria Mukwege auditorijai po mandagios Kongo ambasadoriaus kalbos. „Jūs matote, kaip sunku nepasiduoti visuotinei konfrontacijai mūsų šalyje“.
Posėdis baigiasi. Gaila, kad tokių epizodų nemato ir negirdi mano tėvynainiai, kurie iki šiol nuoširdžiai tiki, kad Lietuva – pati baisiausia šalis pasaulyje. Arba tie, kurie rimtai mano, kad yra svarbesnių problemų už žmogaus teises ir orumą.
2011-05-25
12:30 val.
