Donskis: Strasbūras, balandžio 5 diena, 14 val.
Prasideda susitikimas su Billu Gatesu. Salė sausakimša, įėjus svečiui ir atsisėdus kartu su keliais kolegomis iš Vystomojo bendradarbiavimo komiteto pradeda spragsėti fotoaparatai ir blykčioti jų blykstės. Šypsodamasis Gatesas ištveria šitą privalomą šlovės ir viešumo imperijos ritualą, o po to pristatytas pradeda ramiai dėstyti savo mintis apie privačios labdaros galimybes nūdienos pasaulyje.
Į jaunojo Woody Alleno kurtus personažus kiek panašus Gatesas iškart pasėja daugybę klausimų. Kuo jis skiriasi nuo kitų turtingiausių pasaulio žmonių? Filantropo veikla? Iš dalies taip. Turtingų žmonių pasaulyje daug, o filantropų jų tarpe – ne. Jei kiti turtingi žmonės ir remia ką, gan greitai pajunti daugiau ar mažiau akivaizdų siekį išvysti save kolektyvinės reakcijos veidrodyje kaip didingą istorinę figūrą arba mažų mažiausiais atsiverti sau kelius į bendravimą su politiniais elitais ir šio pasaulio galingaisiais.
Man Gatesas pasirodo visai kitoks. Sakyčiau, turto aristokratas – žmogus, pabrėžiantis savo distanciją su turtu, nesitapatinantis su juo ir traktuojantis jį ne kaip savo pasiekimą, o veikiau kaip kažką, kas įpareigoja. Noblesse oblige. Arba – pouvoir oblige. Įpareigoja ne tik kilmė, bet ir galia. Žinoma, kilnų ir protingą žmogų, o ne įvaizdžio ar savo socialinio vaidmens įkaitą.
Kodėl taip manau? Todėl kad kažkas iš kolegų klausia Gatesą, kodėl jis tiki meritokratija – pasiekimų ir laimėjimų kriterijais bei etika, o ne tiesiog paveldėtais dalykais? Kodėl jis netiki, kad visą savo turtą geriau palikti kažkam – visų pirma palikuonims ar kitiems šeimos nariams. Gatesas šypteli jauno Woody Alleno šypsena: „O jūs pamėginkite į olimpines žaidynes atvežti paveldėjimo keliu sudarytą komandą ir tikrų profesionalų komandą. Tegul jos susirungia – tai ir bus atsakymas“.
Po to jis surimtėja: „Nemanau, kad didžiulis palikimas būtinai reiškia kilnų gestą atžvilgiu to, kuris jį gauna. Neužtarnautas ir nesavalaikis turtas gali padaryti žmogų nelaimingą“. Tą akimirką prisimenu Vytauto Kavolio žodžius, kad geri ekonomistai atsiranda tik tose šalyse, kuriose esama ne tik daug turto ir finansinės galios, bet ir turtingai visuomenei būdingos distancijos su turtu. Su juo tapatinasi greitai ir netikėtai praturtėję žmonės, kuriuos supa skurdas arba kurie patys iš skurdo ką tik išlindo.
Tas pats galioja iš filantropams. Tik iš distancijos su turtu ir finansine galia atsiranda labdara ir tikrieji filantropai. Žinoma, mums nieko gero tai nepraneša. Neturtingoje šalyje ir turtingieji savo mentalitetu nesiskiria nuo tų, prieš kuriuos puikuojasi savo galia. Neretai netgi jie gerokai labiau plebėjiški, seklūs ir banalūs žmonės, nei neturintys daug turto ar finansinės galios.
O Gatesas vis kalba savo ramiu balsu. Aš mėginu (tiesa, sunkiai) įsivaizduoti kažką panašaus Lietuvoje, kuri vieną kartą nuo savo kančių ir skundų katalogo pereitų prie galvojimo apie kitus – ypač tuos, kurie gyvena tikrame ir baisiame skurde. Kad mūsų politikai ir viešos figūros bent kartą prabiltų apie minimalų įsipareigojimą prieš tuos, kurie gyvena už du dolerius į dieną ir neturi nieko, kas primintų mūsų civilizacijos būklę. Bet apie kitus mąstyti pradedama tik subrendus ir supratus, kad ne su tavimi prasidėjo pasaulis, ne su tavimi jis ir pasibaigs.
O Gatesas tuo metu kalba apie tai, kad vyriausybių parama (ypač turtingų ir dosnių šalių – tokių kaip Švedija, Norvegija ir Nyderlandai) pranoksta privačių donorų ir filantropų paramą. Jo paskaičiavimu, tokia turtinga šalis kaip JAV paramai skiria tik trečdalį to, ką ji galėtų ir turėtų skirti pasauliui.
Kita vertus, anot jo, šaltojo karo metais parama taip pat deformavosi. Turtingos šalys neretai pirko kitų šalių draugystę – papirkdavo Trečiojo pasaulio šalis valdžiusias kleptokratines klikas arba antidemokratinių režimų vadukus, nors visa tai oficialiai vadinosi parama. O juk reikalas tas, kad ne klikoms patikti reikia, o vaikus būtina gelbėti nuo ligų.
Privačių donorų paramos dėka pasaulyje išnyko raupai. Šitą pavyko pasiekti tik vakcinos, medicinos programų ir paramos dėka. Baigia išnykti poliomielitas – dar viena neturtingų šalių vaikų sveikatos rykštė (o juk dar palyginti neseniai poliomielitu sirgo ir turtingų šalių vaikai, pakanka prisiminti net tokius žmones, kaip genialus smuikininkas Itzhakas Perlmanas, gimęs Izraelyje ir gyvenantis JAV).
Gatesas mini ir kitus dalykus – atrodytų, visišką prozą, tokią kaip prezervatyvų pirkimas savo kūną neturiningose šalyse parduodančioms moterims (itin stipriai šiai programai, pasak jo, priešinosi Indija). Mini jis ir tualetų įrengimą Afrikoje, ir daugybę kitų nepoetiškų, neestetiškų ir nesaloninių dalykų.
Man regis, Gatesas iš dalies tęsia JAV labdaros tradiciją, kuri toli pranoksta europietišką. Juk Andrew W. Mellonas ir kiti filantropai, sukūrę ir išlaikę muziejus ar padovanoję savo įstabias meno kolekcijas respublikai, tiesiog kūrė savo visuomenę ir pasaulio ateitį, užuot galvoję vien apie savo palikuonis. Henry’o Clay’aus Fricko kolekcija Niujorke, Chesterio Dale’o kolekcija Nacionalinėje meno galerijoje Vašingtone, didysis šios galerijos kūrėjas ir Fricko artimiausias draugas Andrew W. Mellonas... Juk šie genialūs industrialistai sukūrė geriausius JAV muziejus.
Tariu Fricko pavardę, o prieš akis iškyla Giovannio Bellinio Šventas Pranciškus Asyžietis, Hanso Holbeino Jaunesniojo genialusis Sero Thomo More’o portretas, Jano Vermeerio Mergina su karininku, neužmirštamas seno Rembrandto Autoportretas ir Lenkų raitelis (o gal ir lietuvių raitelis – negi Rembrandtas būtų galėjęs atskirti šiuos dalykus? Juk XVII a. Amsterdame lenkai ir lietuviai atrodė egzotiški ir iš kitos epochos atkeliavę personažai). Su Chesterio Dale’o vardu į mano atmintį sugrįžta Amedeo Modiglianio, Pablo Picasso ir Lietuvos pagimdyto genijaus, Modiglianio draugo Chaimo Soutine’o darbai.
O kur dar Rockefellerių ir kitų iškilių meno patronų ir mecenatų parama Metropoliteno meno muziejui Niujorke ir kitiems didiesiems pasaulio muziejams JAV... Juk JAV valstybė neremia muziejų ir neturi jokios centralizuotos mecenavimo bei meno rėmimo politikos. Ar tai nesako kažko apie JAV, ką dar minėjo Alexis de Tocqueville’is – kad už Amerikos esą nežaboto individualizmo slypėjo daug gilesnis socialumas, nuolankumas tikėjimo sferoje ir individo ryšys su bendruomene, nei Europoje su visa jos monarchizmo ir daug kur beribės Bažnyčios politinės įtakos tradicija.
- Tad ir Billo Gateso ištakos slypi ne europietiško, o amerikietiško tipo individualizmo ir JAV respublikoniško idealo istorijoje. Sykiu ir naujojo tipo globalinio milijardieriaus gebėjime sutaikyti savyje finansinį genijų ir laisvosios rinkos absoliutų nesentimentalumą (švelniai tariant) su kairiuoju sentimentu ir jautrumu žmonijai. Tai primena George’ą Sorosą, genialias globalinės finansų rinkos spekuliacijas ir sėkmę pajungusį kilniems, kairiojo politinio jautrumo padiktuotiems tikslams. Bet Gatesas, skirtingai nuo Soroso, neatrodo degąs noru būti politiškai įtakingas.
Kita vertus, Gatesas anaiptol nėra tiesiog turtingas estetas, susitelkęs į gražiąją pasaulio pusę. Priešingai, jis renkasi tai, kad sukelia kone fizinį skausmą – vaikų mirties, ligų, skurdo, epidemijų, sekso darbuotojų AIDS ir kitų grėsmių pasaulį. Jokios patetikos, jokio sentimentalumo ir savojo ego eksponavimo. Tai ne ordinų, pripažinimo, kokteilių, gražių damų ir jų šypsenų, politikų, garsenybių pasaulio gyventojas. Veikiau galios atsitiktinumą ir kosminę skolą pasauliui už savo sėkmę geriau nei bet kas kitas supratęs kuklus ir išmintingas žmogus.
„Pone Billai Gatesai, mums didžiulė garbė, kad Jūs šiandien viešite Europos Parlamente“. „Aš sveikinu Jus atvykus į Europos Parlamentą, pone Billai Gatesai“. „Jūs darote nuostabius darbus ir esate pavyzdys mums, pone Billai Gatesai“. Liaupsės pilasi vien po kitos, jomis mano kolegos EP pradeda savo klausimus ir komentarus.
Gatesas net nelinkteli dėkodamas už gražius žodžius. Jis tik šypsosi ir kartas nuo karto taria: „Dėkui, įdomus klausimas“.
Susitikimas baigiasi. Keičiasi ir kolegų pokalbių intonacijos. Grįžtame prie rutinos.
2011-04-05
15 val.
