L. Donskio blogas. Į akis žvelgianti teorija
Dar kartą skaitau Zygmunto Baumano knygą Vartojamas gyvenimas (Vilnius: Apostrofa, 2011). Šį kartą lietuviškai, nes mano rankose – filosofo Kęsto Kirtiklio ir akademinės bei grožinės literatūros leidėjos Giedrės Kadžiulytės vertimas į lietuvių kalbą. Tai jau trečioji šio didžio lenkų kilmės britų sociologo, socialinio teoretiko ir globalaus socialinio mąstytojo knyga, išversta į lietuvių kalbą ir publikuota leidyklos Apostrofa. Po Globalizacijos ir Likvidžios meilės atėjo Vartojamo gyvenimo eilė.
Apostrofos knygų pasirinkimo logika – nepriekaištinga. Po bendrųjų Baumano įžvalgų apie globalizaciją kaip tai, kas mums atsitiko antrojoje modernybėje (tai Ulricho Becko terminas) arba, kaip pasakytų pats Baumanas, likvidžios modernybės pasekmes žmonijai (nes globalizacija ir yra šios modernybės atmainos pasekmės mūsų tapatybei, jausenai, santykiams ir bendrystės galioms), sekė nuostabi knyga apie žmogiškojo ryšio silpnėjimą ir meilės atrofiją likvidžioje modernybėje, o dabar galiausiai turime knygą apie vienas kito vartojimą ir savęs pavertimą preke – dažniausiai net nuoširdžiai nesuvokiant šito.
Zygmuntas Baumanas yra netipiškas sociologas. Jis – kasdienybės gyvenimo filosofas. Jo mąstymo ir kalbos audinys įaudžia aukštąją teoriją, svajonių ir politinių vizijų išsklaidą, mažojo žmogaus – šio statistinio žmonijos vieneto – nerimo ir kančios formas, sykiu ir it skustuvo ašmenys aštrią ir negailestingą pasaulio galingųjų kritiką – jų įkyrių idėjų, tuštybės, dėmesio ir populiarumo siekimo bet kokia kaina, nejautrumo bei saviapgaulės formų sociologinę analizę.
Tai nenuostabu, nes Baumano sociologija ir yra visų pirma vaizduotės, jausmų, žmonių santykių – meilės, draugystės, nevilties, desperacijos, abejingumo, nejautros – ir intymios patirties sociologija. Laviravimas tarp diskursų ir lengvas, sklandus perėjimas iš vieno diskurso į kitą tapo neatsiejamu jo mąstymo bruožu.
Tai turbūt vienintelis iš didžiųjų pasaulio sociologų (o Baumanas yra vienas iš kelių gyvųjų sociologijos klasikų – kartu su Anthony Giddensu ir Ulrichu Becku) ir didžiųjų pasaulio mąstytojų (kartu su Umberto Eco, Giorgio Agambenu, Micheliu Serres’u, Jürgenu Habermasu), kuris aktyviai vartoja ne tik aukštosios teorijos kalbą, bet ir lengvai peršoka iš jos į reklamos, laikraščių skelbimų, SMS žinučių, motyvacijos kalbėtojų ir verslo guru mantrų, klišių, Facebooko komentarų kalbą, po to vėl grįždamas prie socialinės teorijos, moderniosios literatūros ir filosofijos klasikų kalbos bei siužetų.
Tai sociologija, kurios esmė slypi visų tikrovės sluoksnių rekonstravime ir jos universalios kalbos atvėrime įvairiems skaitytojams – nebūtinai vien tik akademinės sferos žmonėms. Baumano sociologija savo diskursyvine galia ir tikrovės „dešifravimu“ ar atkodavimu siejasi su ta filosofijos funkcija, kurią André Glucksmannas lygino su nebyliojo kino titrais, nebyliojo kino konstruojamos ir sykiu atveriamos tikrovės įvardijimu bei artikuliacija.
Baumanas – atviras metodologinis eklektikas, visiškai nebijantis šito pripažinti. Empatija ir jautrumas jam gerokai svarbesni už metodologinį purizmą ar teorinio grynumo paieškas. Teoretikas, pasiryžęs it lyno akrobatas pereiti bedugnę, skiriančią aukštąją teoriją ir TV realybės šou, filosofiją ir politikų kalbas, religinę mintį ir reklamą, suvokia, kokiai juokingai izoliacijai ir vienpusiškam tikrovės paveikslui jis save pasmerktų, pamėginęs mūsų pasaulį paaiškinti jo politinio ir finansinio elito kalba arba vien hermetiškais ir ezoteriniais akademiniais tekstais.
Jo teoriniai mokytojai ir didžiausios įtakos: anksčiau Antonio Gramsci, bet vėliau visų pirma Georgas Simmelis – žinoma, ne tiek konflikto teorija, kiek veikiau savo Geistesleben koncepcija ir Lebensphilosophie. Būtent vokiečių gyvenimo filosofija – beje, ne tiek Friedricho Nietzsche’s, kiek Ludwigo Klageso ir Eduardo Sprangerio (ypač jo gyvenimo formų, t.y. Lebensformen, samprata) versijos Baumanui teikia ne vieną teorinį siužetą bei teorizavimo formą.
Pakanka prisiminti Simmelio straipsnį „Die Grosstädte und das Geistesleben“ (1903), kuris ataidi vėliau Thomo Manno esė „Lübeck als geistige Lebensform“ (1926) ir kuris mūsų literatūroje virsta Tomo Venclovos ir Czesławo Miłoszo epistoliniu dialogu „Vilnius kaip dvasinio gyvenimo forma“ (1978). Gyvenimo ir minties forma virstantis miestas, kuriame prabyla istorija, architektūra, muzika, dailė, galia, atmintis, mainai, žmonių ir idėjų susitikimai, disonansai, finansai, politika, knygos, tikėjimas – tai ta erdvė, kurioje gimsta modernusis pasaulis, kuriame jis įgyja savo ateities formas. Šitas motyvas persmelkia vėlyvąsias Baumano knygas.
Baumano minties žemėlapyje mes surastume ne tik Gramsci ir Simmelio filosofines bei sociologines idėjas, bet ir jo mylimo filosofo (anot, Baumano, neabejotinai didžiausio XX amžiaus etiko), Kaune gimusio ir užaugusio Emmanuelio Levino etines įžvalgas apie stebuklą pripažįstant Kito asmenybę ir orumą ar net išgelbėjant jo gyvybę, sykiu negalinti paaiškinti šito priežasties – nes paaiškinimas sugriautų moralumo ir etinio santykio stebuklą. Šalia nūdienos mąstytojų Baumano knygose apstu nuorodų į teologus, religinius mąstytojus ir, žinoma, grožinę literatūrą – pastaroji jo kūryboje apskritai vaidina ypatingą vaidmenį.
Kaip ir lenkų sociologui Jerzy Szackiui, Baumanui didelę, gal net lemtingą įtaką padarė jo profesorius Varšuvos universitete Stanisławas Ossowskis. Atsiimdamas iš Ispanijos karaliaus rankų Asturijo valdovo premiją, skirtą už aukščiausius pasiekimus humanistikoje, Baumanas savo kalboje prisiminė, ko jį mokė Varšuvos universitete jo profesorius Ossowskis. O Ossowskis visų pirma jį mokė, jog sociologija yra humanitarinis mokslas. Prisiminęs tai Baumanas pridūrė, kad sociologija yra pasakojimas apie žmonijos patirtį, kaip ir romanas. O didžiausias visų laikų romanas – Miguelio de Cervanteso Don Kichotas.
Jei Vytautas Kavolis sociologiją ir apskritai socialinius mokslus laikė „nemelodinga sritimi“, Baumanas laikytinas išimtimi – jo sociologija ne tik skamba, bet ir žiūri tiesiai į akis. Šitas žvilgsnis yra giliai etinis – tu negali nusukti akių ir neatsakyti, nes skirtingai nuo psichologiškai tyrinėjančio ar aplinkos objektus sugeriančio (vartojančio) žvilgsnio baumaniškasis naudoja etinio veidrodžio principą. Tau sugrąžinama tavo veikla, kalba ir viskas, ką tu pasakei ar padarei nemąstydamas, bet saugiai imituodamas – visas tavo neapmąstytas, todėl tavo paties pasirašytas, sankcionuotas ir tyliai palaimintas blogis.
Baumano teorinis jautrumas ir empatija gali būti palyginti su tokiu kalbėjimu ir žiūra, kurie eliminuoja išankstinę žiūrinčiojo ir žiūrimojo asimetriją. Tai tarsi Jano Vermeerio Mergina su perlo auskaru, kuri apstulbina mus tuo, kad netikėtai mums sugrąžina mūsų pačių žvilgsnį ir palieka mus su mūsų nebylia nuostaba – tad kas į ką žiūri? Mes į ją, kabančią tarp kitų nemarių olandų tapybos šedevrų Princo Maurice’o galerijoje Hagoje, ar ji į mus? Žiūrimasis žiūri į žiūrovą, tuo grąžindamas pasauliui visų užmirštą dialogą. Tai orus ir tylus lygiųjų žvilgsnis – vietoje to beribio vartojimo, naudojimo, pažinimo ir agresyvios indoktrinacijos, kurie pateikiami mums kaip tariamas dialogas.
Baumanas mato žiūrintįjį, jis suvokia suvokiantįjį ir kalba kalbančiajam, nes jo skaitytojų auditorija ir dialogo partneriai anaiptol nėra vien jo verti teoretikai ar susifantazuotos ypatingos asmenybės. Jis savo mintį skiria mažajam žmogui – tam, kurį nubloškė globalizacija ir antroji (ar likvidžioji) modernybė. Baumanas savo minties formomis tęsia darbą, kurį istorikų ir literatūros teoretikų tarpe pradėjo Naujojo istorizmo ir kontristorijos (mikroistorijos, arba mažosios istorijos) atstovai Stephenas Greenblattas, Carlo Ginzburgas, Catherine Gallagher, sąmoningai atmetę istoriją kaip didįjį pasakojimą. Vietoje un grand récit jie konstruoja istorinį anekdotą, smulkų ir prasmingą pasakojimą apie konkrečius žmones – une petite histoire.
Baumano teorizavimo erdvės istorinis laikas – ne linijinis, o puantilistinis. Jo istorijos forma – ne pasaulio didieji, o jo mažieji. Tai ne didžiųjų mąstytojų, o mažąjį žmogų į paraštę nubloškusi istorija. Baumano simpatija akivaizdžiai yra modernybės pralaimėtojų, o ne jos herojų pusėje. Mes niekada nesužinosime jų vardų. Jie – it neprofesionalūs aktoriai su savo stulbinančiai individualiais ir išraiškingais veidais (nepaliestais reklamos, savęs pardavimo ir masinio vartojimo, patikimo bei savęs pavertimo preke) Piero Paolo Pasolinio filmuose, tokiuose kaip Evangelija pagal Matą ir Dekameronas.
Tai – ne moderniosios ekonominės struktūros (arba, jei norite, kapitalizmo) pionierių, les entrepreneurs, ankstyvosios modernybės meno genijų, filosofų ir ideologų, o tokių, kaip Carlo Ginzburgo Sūryje ir kirminuose (The Cheese and the Worms: The Cosmos of a Sixteenth Century Miller, pirmą kartą publikuotas italų kalba kaip Il formaggio e i vermi, 1976) aprašytas eretikas Menocchio, sudegintas ant laužo, t.y. mažųjų ir tyliųjų istorinės dramos aktorių, biografijos. Iš jų nuaustos mūsų baimės, nerimo, neaiškumo, neužtikrintumo ir nesaugumo formos.
Gyvename pasaulyje, kuriame nuolat didėja turto ir galios kontrastai, bet dingsta aplinkos saugumo ir tikrovės aiškumo skirtumai – šiandien vienodai (ne)saugi Vakarų ir Rytų Europa, JAV ir Afrika. Milijonieriai patiria asmenines dramas ir sukrėtimus, apie kuriuos per socialinius tinklus žaibiškai sužino tie, kurie neturi absoliučiai jokio sąlyčio taškų su jais, išskyrus tai, kad patys bet kurią akimirką gali tuos sukrėtimus patirti. Politikai dėl masinės demokratijos ir masinės edukacijos turi neribotų galimybių manipuliuoti viešąja nuomone, bet sykiu patys nuolatos tiesiogiai priklauso nuo tos masinės visuomenės nuotaikų kaitos ir gali būti jų sužlugdyti.
Viskas persmelkta ambivalencijos – nėra nė vienos aiškios socialinės situacijos, lygiai kaip nebelieka nesukompromituotų pasaulio ir istorijos veikėjų. Mėginti interpretuoti tokį pasaulį gėrio ir blogio kategorijomis, juodai balta socialine-politine optika ir kone manichėjiškomis perskyromis ne tik nebeįmanoma, bet groteskiška. Tai savęs jau seniai nebekontroliuojantis (bet visus pavienius žmones obsesyviai siekiantis kontroliuoti) pasaulis, nebeturintis atsakymų į savo paties iškeltas dilemas ir pasėtas įtampas.
Laimingos epochos, kurios turėjo aiškias dramas, svajones, gėrio ir blogio veikėjus. Šiandien technologija pranoko ir pralenkė politiką – iš dalies pastaroji virsta technologijos priedu ir rizikuoja galutinai suformuoti technologinę visuomenę bei jos deterministinę sąmonę, kuriai atsisakymas dalyvauti socialinei-politinei kontrolei tiesiog būtinose technologinėse inovacijose bei socialiniuose tinkluose tampa pakankama priežastimi į paraštę nublokšti visus atsilikusiuosius nuo globalizacijos (arba išdavusiuosius šventą globalizacijos idėją).
Jei esi politikas ir nedalyvauji TV laidose, tavęs nėra. Tu neegzistuoji. Bet tai – pasenusios naujienos. O naujosios yra kitos: jei nedalyvauji socialiniuose tinkluose, tavęs nėra. Technologinis pasaulis tau neatleis šitos išdavystės. Atsisakęs dalyvauti Facebooke neteksi draugų (groteskiška tai, kad jų ten gali būti tūkstančiai, nors klasikinė literatūra kaip stebuklą ir palaimą aprašo vieno tikro draugo susiradimą per visą žmogaus gyvenimą). Bet tai ne tik santykių netekties rizika. Tai ir pati tikriausia socialinė atskirtis. Nedeklaruodamas ir nemokėdamas mokesčių elektroniniu būdu atsiduri socialinėje atskirtyje. Technologija tau neleis likti nuošalyje. „Galiu“ tampa „privalau“. Galiu, vadinasi, privalau. Neleista turėti jokios dilemos. Mes gyvename galimybių, o ne dilemų tikrovėje.
Tai kažkas panašaus į WikiLeaks etiką, kurioje nebelieka moralės. Sekti ir nutekinti reikia, tik neaišku, kam ir kodėl. Tiesiog reikia, nes technologiškai tai įmanoma. Tai moralinis vakuumas, sukurtas politiką aplenkusios technologijos. Kyla paprastas klausimas, ar ne prasmingiau būtų ne griauti mūsų civilizuotą diplomatiją ir politiką, o susitelkti į diktatūras ir antidemokratinius režimus, kuriems žmogaus gyvybė ir vertė yra tuščias garsas?
Anaiptol ne, nes problema tokiai sąmonei yra ne galios forma ir legitimumas, o jos kiekis. Juk blogis (sykiu jis ir slapčia garbstomas) slypi ten, kur yra daugiau finansinės ir politinės galios. Vadinasi, blogis tokiai sąmonei slypi Vakaruose. Jis vis dar turi ir pavadinimą, ir geografiją, taip ir nesuvokus, kad mes jau seniai atsidūrėme pasaulyje, kuriame blogis yra silpnas, bejėgiškas, todėl – išsklaidytas ir mėtantis pėdas. Dvi iš akivaizdžių naujojo blogio apraiškų – tai nejautrumas žmogaus kančiai ir siekis kolonizuoti privatumą, atimant iš žmogaus paslaptį ir kažką, kas niekada neturi būti įvardinta ir paviešinta. Globalus svetimų biografijų, intymumo, gyvenimų ir išgyvenimų vartojimas yra nejautros ir beprasmybės simptomas.
Baumano analizuojamas pasaulis nustoja buvęs demonų ir monstrų apgyvendintas urvas, iš kurio kyla pavojai gerajai ir šviesiajai žmonijos daliai. Baumanas liūdnai ir su sau būdinga švelnia ironija rašo apie visiškai normalaus, mielo, pažiūrėti malonaus žmogaus, puikaus kaimyno ir šeimos nario kuriamą pragarą Kitam – atsisakius jam suteikti individualybę, paslaptį, orumą ir jautrią kalbą.
Šiuo požiūriu Baumanas artimas Hannah Arendt minčiai – ypač kai Arendt savo polemine studija apie Eichmaną Jeruzalėje ir blogio banalybę atvėrė nusivylimą naujojo pasaulio blogiu. Visi tikisi pamatyti monstrą ar pragaro išperą, o pamato banalų mirties biurokratą, kurio visa asmenybė ir veikla byloja apie ypatingą normalumą ir net aukštą pareigos etiką.
Nenuostabu, kad Holokaustą Baumanas interpretavo ne kaip monstrų ir demonų šėlsmą, o kaip baisias sąlygas, kuriomis bet kurios tautos žmonės būtų darę tą patį, ką darė vokiečiai ir kitos tautos, kurioms buvo suteikta galimybė greitai ir paprastai interpretuoti savo pačių kančias, įvykius ir tai, kas jiems atsitiko. Pabėgimas iš nepakeliamų žmogiškų dilemų į skambiai suformuluotą kovos tikslą ir ideologinio priešo sunaikinimo programą yra kelias į Holokausto patvirtinimą. Jei tik neturi jėgų žiūrėti į niekuo nenusidėjusio vaiko akis, bet žinai, kad kovoji su priešu, įvyksta tai, ką būtų galima pavadinti žvilgsnio nusukimu nuo žmogaus ir atsisukimu į pasaulį pakeičiančios kalbos ir instrumentinio proto sferą.
Tai aplinkybės ir situacijos, kurių nėra patyrę tie, kurie turi aiškias nuomones apie jas. Kaip Baumanas yra pasakęs savo paskaitos metu, nieko nėra sunkesnio kaip rašyti apie situacijas, kurių ne tik nesi patyręs, bet ir nenorėtum patirti. Pavyzdžiui, kaip kalbėti apie žmogų, į kurio namų duris Antrojo pasaulinio karo metu naktį pasibeldžia žydų vaikas, prašantis pastogės ir išsigelbėjimo? Žmogus turi apsispręsti žinodamas, kad rizikuoja savo ir visų savo šeimos narių gyvybėmis. Tokių situacijų niekam negalima linkėti. Sau – taip pat.
Vartojamas gyvenimas – dar vienas didžiojo mąstytojo priminimas apie tai, kad blogis nėra vien karas ir totalitarinės ideologijos. Jis šiandien dažniau slypi nereagavime į kito žmogaus kančią, atsisakyme suprasti kitus, nejautroje ir akyse, nusuktose nuo tylaus etinio žvilgsnio.
