L. Donskio blogas. Atsitokėjimo ir lūžio metas?
Pasibaigus savivaldybių rinkimams pasigirdo nemažai balsų, tarp kurių būta daugiau šaižių politinių disonansų nei susikalbėjimo. Bet vienu klausimu kone visi komentatoriai – ir politologai, ir gerai informuoti žurnalistai, ir politikai – sutarė. Visi laukė kažko siaubingo, o tas siaubas ėmė ir neatėjo.
Tiesą sakant, daug ką buvo galima tiesiog logiškai nuspėti. Kam buvo neaišku, kad įtempta ir nervinga atmosfera Liberalų Sąjūdžio komandoje dėl priešrinkiminės situacijos Vilniuje ir ypač dėl pirminio partijos kandidatų pasirinkimo tiesiog tobulai veikia Artūro Zuoko naudai? Kita vertus, nejaugi kas nors rimtai tikėjosi, kad Zuokui tinkamą iššūkį pajėgs mesti Liberalų ir centro Sąjunga?
Kam, dar nepraradusiam sveikos nuovokos, sensacingas galėjo atrodyti žmonių nusivylimas buvusiu Vilniaus meru Viliumi Navicku, kuris niekaip negalėjo sustiprinti Tėvynės Sąjungos šansų Vilniuje? Juk aiškiai nepakako trumpo laikotarpio, per kurį elegantiškas ir inteligentiškas naujasis Vilniaus meras Raimundas Alekna teoriškai galėjo suteikti naują šansą Tėvynės Sąjungai įtikinti savo rinkėjus, kad prieš tai įvyko viso labo tik netikėtas sukliuvimas, po kurio galinga partija tikrai nepritrūks solidžių žaidėjų padėčiai ištaisyti.
Pagaliau, kam buvo neaišku, kad Vilniaus ir jo krašto lenkų atitolinimas nuo savęs ir tiesiog siuntimas į vieno klausimo (ar vienos problemos) politikų glėbį suaktyvins Lietuvos lenkų rinkimų akcijos elektoratą ir suteiks naujų šansų pačiai partijai? Sykiu ir pažadins kitas Lietuvos etnines politines partijas, kurios gaus savo retą ir unikalų šansą prieš didžiąsias politines žaidėjas? Kam mums reikėjo lygioje vietoje radikalizuoti pozicijas ir tiesiog stumte stumti į apkasus savo šalies mažumas dėl tokių absurdiškų ir didžiosios politikos kontekste pamišėliškai atrodančių dalykų, kaip teisės savo pavardę ir vardą rašyti originalo kalba bei su „w“ kvestionavimas ir draudimas?
Esu ne kartą kalbėjęs bei rašęs apie savo požiūrį į etniniu pagrindu suformuotas politines partijas. Galiu pakartoti jį. Europos Sąjungos valstybėje etninės partijos yra, švelniai tariant, gilus nesusipratimas. Galima etnines partijas suprasti Bosnijoje ir Hercegovinoje arba Kosove, bet ES ir NATO valstybėje jos yra neabejotina politinė anomalija. Su ja reikia kovoti ne tik gilesne ir daug išmintingiau vykdoma mažumų integracija (nepainioti su asimiliacija!), bet ir gebėjimu pelnyti jų simpatijas bei patriotinį lojalumą Lietuvai. Tam reikia išminties, laiko, jautrumo, takto ir strategijos. Bet jų „pastatymui į vietą“ ir „ryžtingam atkirčiui“ didelio proto nereikia.
Nepritariu idėjoms apie tariamą Lietuvos lenkų piktybišką diskriminaciją mūsų šalyje. Tai iš tikrųjų gerokai perdėta ir isteriška reakcija – juk akivaizdu, kad Lietuvoje lenkai gauna daug geresnį ir platesnį lenkišką išsilavinimą, nei bet kur kitur už Lenkijos ribų Europoje. Bet jei jau atsirado sugebėjusių eskaluoti įtampą, tada reikia griebtis proto sprendimų, o ne konfrontacijos logikos. Būtent už konfrontacijos logiką, lygiai kaip ir už siaurakaktį kai kurių mūsų politikų antilenkiškumą ir apskritai ksenofobiją, dabar mes ir mokame. Ir toliau dar daugiau mokėsime, jei neatsikvošėsime ir nenustosime kovoti su savo mažumomis.
Bet tragedijos neįvyko jokios. Nemanau, kad kas nors rimtai svarstytų alternatyvos Zuokui galimybę. Pripažįstu šito žmogaus neabejotiną talentą ir charizmą, bet nieko gero negaliu pasakyti apie jo politinę etiką ir ypač – apie jo naudojamus politinės kovos metodus. Teisingai pastebėjo Tomas Venclova, kad Lietuvos politikų tarpe dažnai tenka skausmingai rinktis tarp padorių, bet anachroniškų ir neefektyvių, viena vertus, ir modernių, dinamiškų, bet nelabai padorių, kita vertus. Kad ir kaip būtų, Zuokas Vilniuje buvo save įgyvendinanti pranašystė. Tai turėjo būti akivaizdu net ir vaikui, besidominčiam politika.
Teisus Saulius Spurga, teigiantis, jog Lietuvoje yra įvykusių ir gilių, teigiamų permainų – visų pirma didesnio skaičiaus išsilavinusių žmonių, praleidusių nemažai laiko svetur ir įgijusių daug modernesnę politikos ir viešojo gyvenimo sampratą, nei ilgai vyravusi pas mus, atsiradimas. Tiems žmonėms naiviai ir juokingai skamba ne tik kai kurių politikų beviltiškos kalbos ir kovingi pažadai, bet ir visa jų politinė komunikacija bei viešųjų ryšių akcijos. Išsilavinusių jaunų žmonių akyse su tokio lygio komunikacija ir politiniu diskursu galima atrodyti groteskiškai.
Todėl tas niūrus, apokaliptinis ir juodas mūsų visuomenės vaizdavimas žiniasklaidoje vis labiau tampa nejaukiai neadekvatus – jis kažką pasako ne apie visuomenę, o apie tuos, kurie ją taip vaizduoja. Tarsi Lietuvoje žmonės neturėtų jautrumo, proto, patirties ir atminties. Tarsi čia nebūtų išmintingų žmonių, matančių, su kuo jie turi reikalą ir be atkakliai peršamo patarimo iš šalies.
Kita vertus, nereikia prievartauti gyvenimo ir manyti, kad negebėjimą normaliai bendrauti su žmonėmis gali kompensuoti viešosios komunikacijos triukai. Juos gali sėkmingai pasitelkti visų pirma tie, kurie nesipyksta su sąvokomis ir idėjomis. O susipykę su savo ir pasaulio turiniu tikrai neišsigelbės šokiais ir dainomis. Beje, tai tikrai puiki ir rimta šių rinkimų žinia, kurią mūsų politinei klasei siunčia visuomenė. Ir tai teikia didelę viltį normaliai mūsų politinio gyvenimo ateičiai.
Neįvyko jokio revanšo – revanšistinės jėgos nieko rimto nelaimėjo, o klasikinės ar tradicinės mūsų partijos (tiksliau, siekiančiosios tokiomis kada nors tapti) nepatyrė fiasko. Blanki ir Lietuvoje organizuotai bei sąmoningai nužudyta normali rinkimų kampanija, nebeleidžianti išgirsti diskusijų esminiais klausimais, o provokuojanti tik verstis užsakomaisiais straipsniais, šokiais ir dainomis, vis dėlto nesutrukdė gerai pasirodyti kai kuriems iš tikrųjų garbingiems ir sėkmės vertiems politikams.
Ypač tai pasakytina apie Liberalų Sąjūdžio neabejotiną ir didžiulę sėkmę Klaipėdoje. Tokių politikų, kaip Eugenijus Gentvilas ir Vytautas Grubliauskas, triumfas siunčia mums keletą rimtų žinių. Visų pirma, net nuo aktyviosios politikos kiek nutolęs ir visai Lietuvai strategiškai svarbų Klaipėdos uostą reformuoti siekiantis Lietuvos liberalų politinės bendruomenės neformalus lyderis ir moralinis autoritetas Gentvilas sugebėjo pelnyti klaipėdiečių pasitikėjimą, po pauzės sugrįžęs į Liberalų Sąjūdį kaip vienas iš lyderių tam, kad vestų savo partiją į rinkimus Klaipėdoje.
Tam neprireikė nei skandalo, nei sensacingų naujienų apie šalies ir miesto gelbėjimą nuo katastrofos – žmonių parodytas pasitikėjimas Gentvilu buvo tikros moralinės lyderystės ir žmogiško padorumo ilgesio ženklas. Lygiai tą patį galima pasakyti apie šilto, savo miestą mylinčio ir jam tarnaujančio politiko ir džiazo muzikanto Grubliausko sėkmę.
Antroji žinia ne mažiau svarbi – šia pergale Klaipėda išdidžiai patvirtino, kad ji yra ne kokia Liberalų Sąjūdžio provincija, o jo centras ir forpostas. Priešingai, po šių rinkimų Liberalų Sąjūdžio provincija, paskendusia rimtose organizacinėse ir žmogiškose problemose, tenka laikyti Vilnių. Abu didieji šalies intelektualiniai ir politiniai centrai – Vilnius ir Kaunas – turi skubiai daryti išvadas ir mokytis iš Klaipėdos bei kitų Liberalų Sąjūdžio sėkmės miestų, kuriuose laimėjo ne reklama ir rinkiminiai triukai, o politinės bendruomenės atpažinti ir pripažinti žmonės.
O trečioji žinia pati svarbiausia. Sunkiausi dar kartą pasirodo besą paprasti ir kaip pasaulis seni dalykai – idėjos, bendravimas, ryšys su bendruomene ir jos pripažįstami realūs žmonės, o ne reklamos konstruktai ar partijų agitacinio-propagandinio darbo rezultatai. Besivaikydami modernių galios technologijų ir rinkimų sėkmės receptų, mes ėmėme ir pamiršome, kad politika – tai žmonės, o ne muliažai. Kad politika – tai atpažintos dorybės ir idėjos, o ne maskaradas, po kurio kaukės turi nukristi vidurnaktį, apnuogindamos veidus, kurių nesitikėjai pamatyti.
Gal per ilgą ir vingiuotą civilizuotos politikos kūrimo kelią mes pradėsime atrasti tai, nuo ko taip norime pabėgti – tai, kas padoru ir tiesiog aukštesnio lygio, o ne tai, kas vulgaru, rėksminga, pigu, žema ir skirta greitai suvartoti bei išmesti? Gal prasidės mūsų atsitokėjimo ir šalies politinio lūžio metas?
